- vėžininkas
- vė́žininkas (-inykas), -ė smob. (1) DŽ1, vėžiniñkas (-inỹkas; S.Dauk) (2) NdŽ 1. S.Dauk, NdŽ, DŽ1, Yl vėžių gaudytojas, supirkinėtojas, augintojas: Vė́žinykas toks atvažiuodavo Ėr. Vėžininkai dabar jau neardo urvų ir slėptuvių sp. 2. DŽ1, DūnŽ, Rg, Ms, Trk, Sug nj. kas serga vėžiu: Nėko negirdėsi: tas vė́žininkas, tas širdžia nebgalia Šv. Nuog tų gerų laikų tiek vėžinỹkų – senais čėsais tep nesirgo Grv. Vėžinỹkų daugis, ir jokio vaistelio neyra DrskŽ. Vė́žininkas ėsì kai mirčiai paduotas Jd. Jijė vė́žininkų ligoninė[je] gulia Jrb. Koks anas gi buvo, vė́žinykas ar ne gi: nuvežė sveiką, atavežė gi su grabu Rk. I vė́žinykai nemano mirsią, ieško išsigelbėt Ant. Galiu dvi naktis nemiegot, ir mano akys atrodys kaip vėžininko sp. 3. gydytojas onkologas: Daktaras vėžininkas jai aiškino, kad aš turįs nueiti į ligoninę, kur mane operavo, atsiimti ligos ir operacijos istoriją J.Dov.
Dictionary of the Lithuanian Language.